Lietuvos medikų sajūdis (LMS) palaiko žurnalistų ir politikų iniciatyvą tirti, skaidrinti bei griežtinti viešųjų gydymo įstaigų veiklą, ypač vykdant viešuosius pirkimus bei jų kontrolę.
Esant nepakankamam sveikatos apsaugos sistemos finansavimui, Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) turėtų būti institucija, privalanti užtikrinti patį ekonomiškiausią ir efektyviausią lėšų paskirstymo mechanizmą. Deja, tęsiasi ydingas brangios perteklinės diagnostinės ir gydymo įrangos pirkimas įvairaus lygio gydymo įstaigose, neturint pagrįstų ekonominių argumentų tokios įrangos įsigijimo tikslingumui.
Valstybės kontrolės audito 2018 m. ataskaitos VK-2018-P-10-1-10 „Asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas ir orientacija į pacientą“ duomenimis, Lietuva 2017 metais turėjo 1428 brangius medicinos prietaisus. Angiografų, kompiuterinių ir magneto rezonanso tomografų skaičius šalyje yra artimas Europos Sąjungos vidurkiui. Tačiau, kaip nurodoma ataskaitoje, neintensyviai naudojama daugiau nei pusė šių prietaisų. Pagrindinės neefektyvaus brangios įrangos naudojimo priežastys: nepakankami pacientų srautai, specialistų trūkumas, siauros tyrimų bei gydymo indikacijos ir kt. Audituojamu laikotarpiu SAM neinicijavo nenaudojamų brangių medicinos prietaisų perskirstymo tarp medicinos įstaigų. 2014 m. ministro patvirtintas brangios įrangos naudojimo efektyvinimo planas nepilnai vykdomas ir nekoreguotas. SAM sudaryta Koordinavimo komisija, sprendžianti, ar pritarti naujos brangios įrangos įsigijimui, nesieja tokios aparatūros poreikio su medicinos paslaugų prieinamumo gerinimu ir tik pavieniais atvejais vertina duomenis apie laukimo eiles.
Be abejo, turint aukščiausios kompetencijos specialistus ir įsigijus moderniausius gydymo ar diagnostikos prietaisus, tokius, kaip gama peilis, galingas ciklotronas ar robotinė chirurginė sistema, Lietuva įgyja teorinę galimybę tapti regiono lydere atitinkamose medicinos srityse. Tačiau, prieš perkant ypatingai brangią medicininę įrangą, kuri Lietuvoje dar nebuvo naudojama, būtina išanalizuoti alternatyvius, paprastesnius ir pigesnius gydymo būdus bei technologijas, kurios, galbūt, būtų pritaikomos didesniam skaičiui pacientų pagydyti, sunaudojant mažiau sveikatos priežiūros sistemos resursų. Taip pat būtina kartu su kaimyninėmis šalimis aptarti bendras brangios įrangos naudojimo galimybes, pasirašyti bendradarbiavimo sutartis, prognozuoti įrangos apkrovimą, skaičiuoti panaudojimo rentabilumą. Jei po išsamios analizės būtų nuspręsta tokią įrangą įsigyti, būtina tam užtikrinti palankiausias finansines sąlygas.
Akivaizdu, kad SAM turėtų atidžiau kontroliuoti Privalomojo sveikatos draudimo fondo ir sveikatos sistemos investicijoms skiriamas Europos Sąjungos paramos fondų lėšas.
LMS nuosekliai ragina SAM ir visas medicinos įstaigas atvirai dalintis informacija bei diskutuoti su medikų bendruomene ne tik apie valstybinėms gydymo įstaigoms perkamos įrangos vertę ir laukiamo efekto prognozę, bet ir apie savivaldybių bei papildomų fondų skiriamas įplaukas į medicinos įstaigų biudžetą. Tai palengvintų optimizuoti išlaidų paskirstymą, o sveikatos sistema taptų skaidresne.
