Pokyčių, ypač jeigu nežino, kokie jie bus ir ką atneš, žmonės paprastai bijo. Bet galima paklausti kitaip – ar patenkinti pacientai sveikatos paslaugų kokybe, kiekiu? Ar patenkinti darbuotojai darbo sąlygomis, darbo užmokesčiu? Nuojauta sako, kad atsakymas ir vienų, ir kitų būtų – “iš dalies“ arba „ne visada“, o gal net ir „ne“…
Nepaisant visų dabar vykstančių teigiamų pokyčių (pvz., didėjančių sveikatos apsaugos sistemos darbuotojų atlyginimų, taupymą ir mažesnes kainas skatinančios vaistų politikos, investicijų į pirminę sveikatos priežiūrą ir visuomenės sveikatą, ir t.t., ir t.t.), oficialūs skaičiai tokie, kad akivaizdu, jog didelio pasitenkinimo esama sistema ir neturėtų būti.
Pirmiausia,- Lietuvos sveikatos sistema finansuojama menkai. Visos dabartinės sveikatos priežiūros išlaidos yra tik 6,5 % šalies BVP. Tik kelios valstybės Europos Sąjungoje (ES) sveikatos priežiūrai skiria dar mažiau. Tai praėjusių metų Europos Komisijos (EK) ataskaitos duomenys. Šiemet jie pasikeitė nedaug. Santykinis BVP ir išlaidų sveikatos priežiūrai santykis išlieka toks pat, nors dėl bendro ekonomikos augimo, didėjančio biudžeto, piniginė išraiška ir padidėjo. Dar reikia turėti galvoje, kad bent iki šių metų iš minėtų 6,5 % maždaug 32 % sudarė mokėjimai savo lėšomis, aišku, daugiausia dėl išlaidų vaistams. Daug, palyginus su 15 % ES vidurkiu. Blogai, nes ir pajamų nelygybė Lietuvoje viena didžiausių ir niekaip nemažėja. Akivaizdu, kad asmeninių išlaidų dalį turėtų sumažinti nauja vaistų skyrimo tvarka.
Ir medikai dažnai prašo didinti finansavimą sveikatos apsaugai. Bet negali sakyti, atsakingų politikų pasiteisinimas – “pirmiausiai efektyviai naudoti esamas lėšas” irgi logiškas.
Antra, yra daug kitų rodiklių, kurie “sako”, kad su sveikatos priežiūra Lietuvoje yra nelabai gerai.
Vidutinė tikėtina lietuvių gyvenimo trukmė yra trumpiausia ES. Lietuvos sveikatos priežiūros priemonėmis išvengiamo mirtingumo rodiklis yra vienas iš aukščiausių ES, skirtumas tarp vyrų ir moterų net 10,5 %, palyginti su 5,4 % ES vidurkiu (tai yra – dėl sveikatos problemų vyrų miršta net dvigubai daugiau). EK ekspertai paskutinėje, vėl nemalonioje ataskaitoje, priekaištauja, kad, apskritai, kokybei skiriama nepakankamai dėmesio, o kokybės užtikrinimo politika ir priemonės yra nepakankamai išvystytos.
Pažiūrėkim į stacionarų duomenis: vis dar per dažnai hospitalizuojama dėl tokių susirgimų, kuriems reikia ambulatorinio gydymo, o mirtingumas ligoninėse dėl ūmių susirgimų yra didelis. Absoliutieji hospitalizavimo lygiai išlieka aukšti, o lovų užimtumo rodikliai žemi ir nedaug kinta tarp skirtingų ligoninių. Ir dar pagal daug rodiklių, kuriuos pateikia tas pats Lietuvos Higienos institutas, pavyzdžiui, galima spręsti, kad neviskas gerai yra, o geri pokyčiai lėti. Tuo tarpu tautiečiai nepasitenkinimu dalijasi tarpusavyje, socialiniuose tinkluose arba rašo piktus straipsnius į spaudą.
Taigi – ką daryti? Gal visgi jau laikas radikalesnėms reformoms? Nes ir paskutinėje, 2019 metų vasario 27 dienos, EK ataskaitoje vėl akis bado verdiktas: “Sveikatos priežiūros sektoriaus reformos vyksta lėtai. Išlaidos sveikatos priežiūrai yra per mažos, kad būtų galima išspręsti gausias sektoriui kylančias problemas. Pasiūlymai toliau judėti nuo stacionarios priežiūros prie modelio, grindžiamo stipresne pirmine priežiūra, tebėra projektų lygmens. Bendra sveikatos priežiūros paslaugų kokybė tebeverčia susirūpinti, o sveikatos priežiūros paslaugų kokybės gerinimo priemonės vis dar pavienės“
ir “…kad reforma paspartėtų, būtina imtis ryžtingų priemonių aukštesniu administraciniu lygmeniu planuojant ligoninių paslaugų teikimą rajonuose“.
Nes panašu, kad nuo 2003 metų jau įvykdyta nemenka keturių etapų tinklo ir sistemos reforma nebuvo itin efektyvi. Daugelis net nepastebėjo, kad kažkokia reforma jau buvo, dėl to ankstesnius Sveikatos ministrus kaltina nieko neveikimu. Bet buvo plečiamos ambulatorinės paslaugos, įskaitant pirminę sveikatos priežiūrą ir šeimos mediciną, nustatyta siuntimų išdavimo tvarka (šiaip – klausimas, ar gera), taip pat sukurta alternatyvių gydymo galimybių (įsteigti dienos stacionarai, dienos chirurgijos centrai) ir sustiprintos slaugos, ilgalaikio ir paliatyviojo gydymo paslaugos. Vėliau stengtasi mažinti pernelyg didelį priklausymą nuo stacionaraus gydymo sektoriaus ir optimizuoti ligonines bei specialistų teikiamas paslaugas. Procesas vėlavo, palyginti su pirminiu planu, tam tikri tikslai taip ir liko nepasiekti (vienas iš jų – sumažinti didelį hospitalizavimo rodiklį). Tačiau keli kiti rodikliai labai pagerinti, visų pirma tai pasakytina apie pirminę sveikatos priežiūrą ir dienos stacionarus: nuo 2001 m. iki 2015 m. bendrosios praktikos gydytojų skaičius padidėjo tris kartus, o dienos stacionarui dabar tenka beveik 10 proc. visų hospitalizavimo atvejų. Be to, ligoninėse sumažėjo stacionaro lovų skaičius, nors vis dar išlieka antras didžiausias ES (Lietuvoje 608/100000 gyventojų, ES vidurkis 418/100 000 gyventojų), gerokai sumažėjo ligoninių skaičius, to iš esmės pasiekta specializuotas įstaigas sujungus su daugiaprofilinėmis ligoninėmis, bet ne taip stipriai, kaip kaimyninėse šalyse, todėl Lietuvos gydomosios priežiūros lovų skaičius pagal gyventojų skaičių išlieka antras pagal dydį ES. Mažinant lovų skaičių daugiausia dėmesio skirta ligoninių, kaip juridinių asmenų, sujungimui, faktinės infrastruktūros nekeičiant. Tik pradėjus įgyvendinti sveikatos sektoriaus reformą, mažos ir vidutinio dydžio ligoninės buvo perduotos savivaldybėms. Tai trukdė ligonines konsoliduoti, nes vietos valdžia yra suinteresuota išlaikyti vietos paslaugas ir užimtumo galimybes. Kadangi Lietuvoje gyventojų skaičius mažėja drastiškai dėl senėjimo, mirtingumo ir emigracijos, lovų skaičius pagal gyventojų skaičių per pastaruosius 15 metų sumažėjo nedaug. Didelis ligoninių skaičius, jų multiprofilinis pobūdis taip pat reiškia, kad labai dubliuojamos paslaugos, dėl to plačiai paskirstomi ištekliai ir rizikuojama kokybe, kai klinikinių paslaugų skyriai ir medicinos darbuotojai teikia mažiau paslaugų. Atsižvelgiant į nedidelius geografinius atstumus, šiomis įstaigomis užtikrinamas tankus ligoninių paslaugų tinklas, o kadangi ligoninių pajėgumai (lovų kaičius) gana dideli, ligoninės yra arti ir nereikia mokėti, stacionaro paslaugomis naudojamasi per daug.
Oficialiai, lyginant su kitomis ES, EPBO šalimis, Lietuvoje yra ir gerokai per daug gydytojų (4,3 gydytojai/1 000 gyventojų, ES vidurkis – 3,6 gydytojai/1000 gyventojų). Nors šitas skaičius yra ne toks ir baisus, įvertinus tai, kad gydytojų pasiskirstymas yra labai netolygus, o didelė dalis ne didmiesčiuose dirbančių gydytojų yra beveik pensijinio arba pensijinio amžiaus. Antra vertus, slaugytojų, lyginant su kitomis šalimis, Lietuvoje yra per mažai (7,7/1000 gyventojų, lyginant su 8,4/1000 gyventojų ES vidurkiu). Ir nors per keliolika metų aukštojo mokslo įstaigų, ruošiančių sveikatos specialistus skaičius gerokai išaugo, remiantis Higienos instituto ataskaitomis, paruošiamų slaugos specialistų skaičius didelę dalį nepriklausomybės metų mažėjo ir vėl pradėjo didėti tik nuo 2013 metų… Bet kadangi bendras slaugos specialistų skaičius nedidėja, panašu, kad naujai paruošti slaugytojai (ar slaugytojos, greičiau) tiesiog emigruoja.
Be to, likę specialistai, kaip ir pacientai, jaučiasi sistemos įkaitais, nes nėra patenkinti nei darbo sąlygomis, nei atlyginimais.
Taigi,- sustoti negalima. Juk ir dabartinių valdančiųjų programoje išdėstytos didžiausios sveikatos sistemos ydos ir iškelti puikūs tikslai, kurie leistų ženkliai efektyvinti visą sistemą ir reorganizuoti įstaigų tinklą. 2018 metais teiktas projektas vetuotas Prezidentės, po to atmestas ir Seime. Po rinkimu LR sveikatos apsaugos ministras žadėjo pateikti naują projektą. Lieka tikėtis, kad jis bus tikrai gerai paruoštas, nevengiama diskusijų nei su gyventojais, nei su medikų bendruomene, nei su politikais.
Kartu su infrastruktūros reforma, reikėtų aiškinti ir apie nemokamos medicinos paradoksą. Juk medicinos paslaugos, kaip ir viskas gyvenime, kainuoja. Ir kainuoja nepigiai. Už tai, kas vadinama “nemokama” sumokam mes visi mokėdami privalomojo sveikatos draudimo įmokas arba sumoka valstybė už tuos, kurie patys dėl įvairių priežasčių negali susimokėti, vėlgi paimdama pinigus iš bendro “iždo”, kurį suneša tie, kurie moka mokesčius, t.y. mes.
Reikia pagaliau pradėti atvirai kalbėti, kad sveikatos (PSDF) biudžetas yra ribotas ir viskas negali būti nemokama, nes su ribotais ištekliais tada negali užtiktinti kokybės. Atvirai kalbėti, kodėl tas biudžetas yra ribotas ir kokiomis priemonėmis galima pasiekti, kad jis būtų didesnis – ar tai būtų didesnis perskirtymas (stebuklingas žodis, nors aišku, kad vien jis problemų neišspręs), ar mokestinės priemonės (kad ir kaip nepopuliaru ir rizikinga tai būtų, bet kaip rekomenduoja EK – “plėsti mokesčių bazę, pereinant prie šaltinių, kurių apmokestinimas mažiau kenkia augimui“).
Arba tiesiog susitarti, kad turim mažai ir galim norėti mažai, jei bent norim, kad tai būtų kokybiška. Tiesa, tai nepopuliariai, nors ir teisingai, mažai kas drįsta pasakyti. Girdėjom sakant Aušrą Maldeikienę ir Ingridą Šimonytę. Gal ir dar kas nors taip nepopuliariai teisingai yra pasakęs, tai atsiprašome, jei nepaminėjome.
Peržiūrint paslaugų, kurias įgali kompensuoti valstybė apimtis, kartu reikėtų peržiūrėti ir jų įkainius. Ta, beje, savo programoje irgi žada valdantieji.
Viskam reikia politinės valios, gal net nepopuliarių sprendimų. Bet jie būtini ir eilinė nedžiuginanti Europos komisijos atasakaita tai įrodo.
Tokie pamastymai ir linkėjimas, kad kitų metų EK ataskaita būtų labiau optimistinė.
________________________________________________________________________________________________________________________