“Pradėk nuo savęs, bet nebaik savimi; būk pradžia, bet nelik pats sau tikslas.” Martin Buber

Ko nerimsta Lietuvos medikų sąjūdis, nors valdančioji dauguma daro viską, ko nedarė buvusios valdžios?
Nors Lietuvos politikai ir visuomenė gerai žino, kad Lietuva skiria 6,5 proc. nuo bendro vidaus produkto sveikatos apsaugai, tačiau jei atimtume namų ūkių išlaidas sveikatos apsaugai t.y. 32,3 proc. ir tik tada vertintume išlaidų nuo BVP dalį, skaičiai būtų visiškai kiti – tik 4,55 proc. nuo BVP. Jeigu lyginsime mūsų šalį su D. Britanija, Liuksemburgu, Vokietija, tose šalyse namų ūkių išlaidos trigubai mažesnės, o kaimyninėse šalyse Lenkijoje ir Estijoje sudaro atitinkamai 21,8 proc. ir 23,6 proc. Lietuvoje valdžios sektoriui tenka tik 66,5 proc. išlaidų sveikatos apsaugai. O jeigu giliau pažvelgtume į valdžios sektorių, tai pamatytume, kad iš 2018 m. PSDF 1,7 mlr. eurų biudžeto – 1,2 mlrd. eurų yra darbdavių ir dirbančiųjų įmokos, tačiau valstybė už valstybės draudžiamuosius (t.y. 55 proc. šalies gyventojų) sumokės tik 499 mln. eurų. Jau nekalbame apie kasmet negaunamus valstybės asignavimus ligų prevencijai, skiepams ir kt., kurie daug dešimtmečių didžiąja dalimi dengiami iš PSDF lėšų taip sutaupant ir medikų atlyginimams ir pažeidžiant Konstitucinio Teismo sprendimus. O įrangos įsigijimas ir investicijos į infrastruktūrą Lietuvoje atliekama pačių ASPĮ lėšomis, nors pvz. kaimyninėje Švedijoje – stambesnės investicijos jau ne įstaigos o vietos valdžios ar net valstybės kompetencija. Lietuvos žmonės, pacientai ir medikai nusipelno ES, EBPO ir PSO rekomendacijas atitinkančio minimalaus sveikatos apsaugos biudžeto t.y. 500 mln. eurų didesnio negu yra šiandien. Kokia jau ten Vokietija. Todėl logiška, kad medikai dar kartą bando tai priminti. Ar valdžia gali šiuos reikalavimus įvykdyti šiandien? Šiandien negali, bet norime matyti judėjimo kryptį. Labai gerai atsimenu 2017 metų spalio mėnesį, kai kalbama buvo apie papildomus 65 mln. eurų ir 15 proc. medikų atlyginimų didinimą nuo liepos 1d. Šiandienos sprendimai – 99,5 mln. eurų ir dar 20 mln. nepaskirstytų VLK lėšų ir galimybė medikams padidinti atlyginimus 20 proc. nuo gegužės 1 d. Ir mes tikrai žinome, kad tai įvyko dėka konsoliduoto medikų bendruomenės poveikio ir valdžios įsiklausymo. Tai realus pokytis. Labai norime, kad šie pinigai pasiektų medikų bendruomenę, o ne įstrigtų neadekvačių įkainių pinklėse. Profesinės sąjungos žada stebėti procesą, o LMS apie tai primins. O kaip bus 2019 metais? Ar atlyginimų augimas bus tvarus, ar valdžia pajėgs atrasti sprendimus, kad 2019 metais vėl augtų sveikatos apsaugos finansavimas? Turime teisę tai pasakyti balandžio 26 dieną. Ir mes puikiai suprantame, kad pasiekti tą papildomą 500 mln. eurų sveikatos apsaugai įmanoma tik keičiant mokesčių politiką ir kartu suvokiant, kad lėtiniu procesu virtęs viešojo sektoriaus finansavimo trūkumas lemia ne tik sveikatos apsaugos, bet ir švietimo, mokslo, socialinio sektoriaus griūtį ir galop skatina migraciją. Ar galime sutaupyti sveikatos apsaugos sistemoje nedidindami viešųjų finansų dalies? Šiek tiek galime (kai kurie ekspertai kalba net apie 100 mln. eurų per metus) sutvarkę visos sistemos valdymą ir pertvarkę neefektyvų ligoninių tinklą. Pradėti turėtume nuo viešųjų pirkimų, kai kiekviena įstaiga perka kaip nori ir išleidžia už tą patį skirtingai. Negali tualetinis popierius, švirkštai, lašinės kainuoti keletą kartų brangiau skirtingose įstaigose. Jeigu gali, tai gal verta centralizuoti procesus. Negali Lietuvoje chirurginė pagalba būti teikiama įstaigose, kur chirurginės operacijos atliekamos rečiau kaip kartą per savaitę (!!!), o remiantis paskutine ataskaita iš 65 tokias paslaugas teikiančių, tokių ligoninių net 23. Gal visgi verta keisti paslaugų profilį? Gal verta įdiegti kaštų naudos analizę ir skaityti Raimondą Kuodį? Paaiškės, kad Lietuvoje kuriami super centrai X ligai tėra tik Vakarų medicinos centrų parodija, tokie ,,Potiomkino“ kaimai, kuriuose dirbantiems specialistams geriau neužduoti klausimo, kiek tokios ligos atvejų matėte per savo praktiką. Sudėtinga ir specializuota pagalba turi būti maksimaliai koncentruota, o pirminė sveikatos priežiūra maksimaliai decentralizuota. Vis dar mokomės abėcėlę. Tačiau sistemos efektyvinimo darbai neturi atidėti neadekvataus finansavimo problemos sprendimo. Tai būtina daryti kartu ir nuosekliai, jeigu nenorime paskutinės suskilusios geldos, nes Rumunija irgi bando spręsti problemas.

Pasidalink

Pasidalink šiuo įrašu su savo draugais!