2019 m. rugsėjo 27 d. Pakruojyje LMS valdybos atstovai susitiko su Rajonų ligoninių asociacijos nariais. Buvo kalbama apie mažų rajonų ligoninių perspektyvas ir apie tinklo optimizavimą. Pasidžiaugėme, kad tiek mūsų pasiūlymai, tiek ekonomistų analizės, tiek rajonų ligoninių atstovų pamąstymai yra panašūs, sutarėme parengti vieningą poziciją, pasistengti įtraukti daugiau organizacijų ir judinti reformą iš apačios🙂
Šioje diskusijoje siūlome neliesti universitetinių, respublikinių ir apskričių (arba regioninių) ligoninių, kurioms uždarymas negresia. Kalbėkime tik apie 50 likusių mažesnių rajonų, kurių gyventojų skaičius nesiekia nei 40 tūkst., arba yra tam skaičiui artimas. Šioms ligoninėms teks optimizuotis, neabejotinai mažėjimo linkme, bet gal geriau tą daryti savo noru ir laiku, apgalvotai, o ne prievartiniu būdu. Todėl siūlome patiems aptarti esamą padėtį, norus ir galimybes, atviroje diskusijoje suformuoti vieningą poziciją, ateities viziją, tinklo reformos gaires, ir jas pateikti SAM. Čia labai svarbus savivaldos vaidmuo, nes savivaldybės, būdamos rajonų ligoninių steigėjomis, pilnai atsako už savo gyventojų sveikatos priežiūrą. Pradėkime nuo to, kad nei viena rajono ligoninė neturėtų būti visiškai sunaikinta. Kitas klausimas – kokios paslaugos jose turi ir gali išlikti.
Manome, kad minimalus paslaugų lygis turėtų būti kvalifikuotos būtinosios pagalbos teikimas ištisą parą. Todėl siūlome, kad valstybė pirmiausia investuotų į visų rajoninių ligoninių skubios pagalbos skyrius, sutvarkant patalpas, aprūpinant būtina diagnostine įranga bei skubios pagalbos gydytojais, dirbančiais visą parą. Jeigu atsirastų politinė valia kasmet sukurti po 100 valstybės finansuojamų skubios pagalbos gydytojų rezidentūros vietų, per keletą metų išspręstume šią problemą. Sumažėjusiose ligoninėse nebereikėtų laikyti 5-6 budinčių visą parą gydytojų specialistų, kurių labai trūksta, susitaupytų daug lėšų, kurias galima būtų panaudoti likusio personalo atlyginimų didinimui. Tokiame SPS budintis gydytojas teiktų trijų rūšių pagalbą: 1) skubią ambulatorinę pagalbą; 2) stebėjimo paslaugą iki 24 val, 3) sunkių ligonių stabilizavimą ir pervežimą į aukštesnio lygio ligoninę. Būtina turėti laboratoriją, rentgeną, echoskopiją. Būtina gera sinergija su GMP. Tuo pačiu nebebūtų aktualus šeimos gydytojų darbo visą parą klausimas.
Pagal gyventojų skaičių, savivaldybių norus ir galimybes, tikėtina , kad dauguma mažų rajonų išlaikys slaugos, terapijos, pediatrijos paslaugas, dienos stacionarą, konsultacinę polikliniką, ambulatorinę chirurgiją. Dar didesni rajonai turėtų išlaikyti ir chirurginio profilio skyrius su reanimacija-intensyvia terapija, chirurgija, akušerija-ginekologija, ortopedija-traumatologija, taip pat platesnį terapinį profilį su psichiatrija, neurologija, gerontologija , reabilitaciją ir t.t.
Kiekvienas rajonas yra savitas, skirtingo dydžio, skirtingi atstumai iki artimiausio centro, skirtinga infrastruktūra , tradicijos, žmogiškieji ir materialūs resursai. Tik ten gyvenantiems žmonėms geriausiai matosi, ką reikia išsaugoti, ką galima išsaugoti ir ką norėtųsi išsaugoti, bet nepakanka galimybių. Šiuos skausmingus sprendimus turėtų priimti pačios bendruomenės. Tačiau, kol sveikatos paslaugos yra nemokamos ir neribojamos, akivaizdu, kad jų naudojimas yra perteklinis. Todėl ne kartą Sveikatos apsaugos ministerijai siūlėme Latvijos pavyzdį – įvesti pacientų priemokas, kad galėtume žinoti realų paslaugų poreikį, o tik po to pradėti tinklo optimizaciją. Kita svarbi čia jau minėta problema – per daug susmulkinti specialistai, tarpusavyje nesuderintos jų medicinos normos, kurios sukurtos pagal tretinio lygio ligoninių darbo specifiką, per dideli specialieji reikalavimai antrinio lygio gydymo įstaigoms, diskriminuojantis paslaugų apmokėjimas.
Jeigu nepavyktų susitarti dėl reformos vykdymo iš apačios, patartume SAM sudaryti kvalifikuotas nešališkų ekspertų grupes, kurios pagyventų po savaitę kitą rajonų ligoninėse, išanalizuotų srautus, krūvius, paslaugų poreikius ir pateiktų optimizavimo pasiūlymus konkrečiai kiekvienai įstaigai.
Pasiūlymai :
1.Stiprinti mažųjų rajonų ligoninių SPS , aprūpinant tinkamomis patalpomis, įranga ir skubios pagalbos gydytojais, dirbančiais visą parą.
2.Supaprastinti antrinio lygio specialiuosius reikalavimus, pritaikant juos mažoms rajonų ligoninėms.
3.Peržiūrėti medicinos normas, atsižvelgiant į gydytojų darbo mažose rajonų ligoninėse specifiką.
4.Panaikinti apmokėjimo skirtumus už tas pačias paslaugas antriniame ir tretiniame lygyje.
5. Siekiant sumažinti neracionalų PSDF lėšų naudojimą, įvęsti pacientų priemokas ir papildomą privatų sveikatos draudimą.
Į diskusiją buvo kviesta ir savivaldybių asociacija. Asociacija telefoniniu skambučiu patikino, kad tokiems susitikimams pritaria.
Sekite komentarus feisbuke: https://www.facebook.com/groups/1994091020875362/permalink/2460626844221775/