Lietuvoje daugelį metų galioja tokia praktika: išrašydamas vaistą ar medicinos pagalbos priemonę, kuri gali būti kompensuojama, gydytojas privalo recepte nurodyti kompensacijos rūšį, kuri gali kisti priklausomai nuo konkretaus vaisto, ligos ar jos stadijos, paciento socialinės grupės ir kitų dalykų, taip pat kaskart kruopščiai parinkinėti recepto įsigaliojimo datą ir neviršyti griežtų recepto galiojimo terminų. Negana to, gydytojas privalo laikytis daugybės Sveikatos apsaugos ministro teisės aktų, reglamentuojančių kompensuojamųjų vaistų (KV) ir kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių (MPP) išrašymą, reikalavimų, o taip pat gausybės ligų diagnostikos ir gydymų algoritmų ne tiek siekdamas maksimalios pagalbos pacientui, bet visų pirma bijodamas klaidingai išrašyti receptus. Teisės aktai dažnai keičiami, neretai vienas teisės aktas prieštarauja kitam ir nebėra aišku, kuriuo iš jų reikia remtis konkrečiu klinikiniu atveju. Praktikoje, užuot skyręs dėmesį paciento apžiūrai, apklausai, tyrimų paaiškinimui, patarimams dėl gyvensenos ir kitiems labai svarbiems dalykams, gydytojas neleistinai didelę laiko dalį skiria naujų teisės aktų, jų pataisų bei „pataisos pataisų“ analizei, ieškodamas, yra ar ne konkretus vaistas ar MPP kompensuojama(s) einamąją dieną, kaip ilgai, kas jį gali išrašyti ir pan., o po to dar tuos receptus rašydamas. Negana to, asmens sveikatos priežiūros įstaigos vis yra tikrinamos įvairių institucijų, įskaitant teritorines ligonių kasas, ir radus bent menkiausią ar formalų pažeidimą skiriamos baudos. Baudžiama už tai, kad gydytojas bent vieną dieną „per anksti“ išrašė KV ar kompensuojamąją MPP ar nurodė ne tą kompensacijos rūšį ir „padarė žalą PSDF biudžetui“. Arba už tai, kad kas kartą išrašydamas tą patį vaistą tai pačiai ligai, kurios eiga nesikeičia, ne visais atvejais paciento medicinos dokumentuose nurodė ligos stadiją. Arba šeimos gydytojas gauna baudą, nes išrašė gyvybiškai būtiną vaistą, kurį kaip kompensuojamą gali išrašyti tik gydytojas specialistas, nors pacientas neturi galimybės reikiamu laiku patekti pas specialistą, o nusipirkti vaisto už visą kainą paprasčiausiai nėra pajėgus…
Daug gydytojų prisipažįsta, kad vien mintis, kad pacientas prašo būtent kompensuojamojo vaisto ar kompensuojamosios MPP, sukelia nerimą. Visiškai atsakingai galime teigti, kad nuolatinė įtampa neabejotinai yra viena iš nepasitenkinimo darbu, klaidų darbe bei gydytojų emigraciją skatinančių priežasčių. Negana to, pastaruoju metu girdime apie naujas iniciatyvas, pvz., tokias, kad gydytojas privalėtų kaskart, išrašydamas receptą, pacientui nurodyti, koks konkretus vaistinis preparatas būtų pigiausias. Ar ne absurdas, kad gydytojas verčiamas gilintis į vaistų kainas, priemokas, kompensacijas ir kitokius finansinius dalykus? Tai akivaizdus nepagarbos gydytojo profesijai pavyzdys.
Norime akcentuoti, kad gydytojo darbas susideda iš kelių esminių dalykų – diagnostikos, gydymo ir profilaktikos. Savaime suprantama, kad gydymas vaistais (farmaciniais preparatais) yra viena iš gydymo rūšių. Taip pat puikiai žinome, kad dalis vaistų yra receptiniai, tad gydytojas arba kai kuriais atvejais slaugytoja turi pareigą rašyti receptus – popierinius arba elektroninius. Sveikas protas sufleruoja, kad normalioje praktikoje, išrašius receptą – nurodžius vaisto pavadinimą, dozę, vartojimo būdą, dažnumą, trukmę ir kitus esminius su vaisto vartojimus susijusius dalykus – gydytojo darbas, skiriant vaistą, turi baigtis.
Gydytojui svarbu, kad pacientas įsigytų kokybišką vaistą, jį vartotų ir vartotų tinkamai. O po tam tikro laiko telieka įvertinti paskirto gydymo efektą.
Tačiau gydytojui visiškai neturi rūpėti, kaip pacientas gaus vaistą – nusipirks ar įgis kitokiu būdu. Gydytojui neturi rūpėti, kur vaistą ar MPP pacientas pirks – Lietuvoje ar užsienyje, kokią kainą (ar jos dalį) pacientas turės sumokėti. Gydytojui visai nesvarbu, kas suteiks kompensaciją – PSDF, privatus draudimas ar labdaros fondas. Nes visa tai yra finansiniai, ekonominiai ir socialiniai aspektai; tai nėra medicina, tai nėra klinikinės praktikos dalis! Gydytojas – ne buhalteris ir ne ekonomistas. Gydytojas yra rengiamas būti GYDYTOJU. Privalome įsisąmoninti, kad eikvoti brangų gydytojo laiką su klinikine veikla visiškai nesusijusiems dalykams yra neatleistina prabanga – tiek gydymo įstaigai, tiek visai valstybei.
Todėl viešai kreipiamės į institucijas, formuojančias sveikatos apsaugos ir farmacinę politiką, ir reikalaujame inicijuoti permainas vaistų išrašymo srityje. Reikalaujame, kad nuo gydytojų bei slaugytojų būtų nuimta prievolė atlikti jiems nebūdingas funkcijas, t. y. užsiiminėti vaistų ir MPP kompensavimo konkrečiam pacientui klausimais ir rašyti atitinkamus receptus. Remdamiesi pažangių užsienių šalių praktika, raginame sukurti tvarką, kad pacientas, kuriam išrašytas „paprastas“ receptas, galėtų nueiti į vaistinę ir vaistinėje pagal paciento turimą draudimo rūšį bei draudimo sąlygas, pasitelkiant specialias kompiuterines programas, būtų parinktas KV ar MPP kompensavimo procentas. O už receptų galiojimo datų tikrinimą ir sprendimą dėl to, kada pakartotinai (pvz., lėtinės ligos atveju) gali būti išduodamas (parduodamas) vaistas ar MPP, būtų atsakingi vaistininkai. Visa tai įgyvendinti turėtų padėti ir E.sveikata, įdiegus atitinkamas jos plėtros priemones.
Esame įsitikinę, kad naujoviška tvarka labai pagelbėtų mažinti eiles pas gydytojus. Sudarykime sąlygas, kad gydytojai ir slaugytojai galėtų daugiau dėmesio bei laiko skirti pacientui, o ne popieriams bei skaičiavimams. Privalome suprasti: be ryžtingų sprendimų neįmanoma pasiekti, kad sveikatos priežiūros paslaugų kokybė pagerėtų iš esmės.